Pakeliui į Europos čempionatą: 4 išvados po pralaimėjimo Turkijai


53:71 – tokiu rezultatu Akropolio turnyre Lietuvos krepšinio rinktinė nusileido Turkijai. Štai keturios išvados po šio nesėkmingo mačo:

 

Nėra greičio ir agresijos

Kalnietis laikomas įžaidėju, kuris gali pagreitinti žaidimą. Mantas, prie kurio buvome įpratę, tai ir darydavo, bet ne dabartinis. Netikėta, bet dabartinis Kalnietis netgi lėtina rinktinės žaidimą, ir tai, kol visiškai pradingęs Lekavičius – didelis praradimas.

Mače su turkais Kalnietis pagirtinai kūrė progas aukštaūgiams, tačiau pats nebuvo aštrus, energingas, kontakto su varžovu kol kas baiminasi net persivarydamas kamuolį.

Lietuvos rinktinei trūksta greičio ir agresyvumo, tai akivaizdu. Visi lietuvių gynėjai metė vos 2 baudos metimus (abu – Milaknis). Mačiulis ir Javtokas taip pat nė karto nestojo prie linijos.

Visa Lietuvos rinktinė perėmė vos 2 kamuolius, kai turkai tai padarė 15 kartų, tad lengvų taškų greitose atakose praktiškai nebuvo.

Turkai neblizgėjo pataikymu: pataikė vos 25 metimus iš 73, ir tai tėra 34 proc. pataikymas. Tačiau greitu perdavimu, atsikovojus kamuolį, pereiti į kontraatakas lietuviai net nebandydavo.

Valančiūnas verčiau išskleisdavo alkūnes, demonstratyviai parodydamas kaip stipriai sugriebė kamuolį.

Teisus rungtynes komentavęs Jarutis, sakydamas, kad JV turėtų juo skubiau atlikti pirmą perdavimą, o ne mėgautis atkovotu kamuoliu.

 

Kuzminskas neturi jokių „psichologinių problemų“

Kalnietis, Mačiulis, Kuzminskas, akivaizdu, nėra optimalios formos. Ne tragedija. Mačiulis beveik kiekvieną vasarą būna blankus pasirengimo rungtynėse, tačiau čempionatuose tampa nepakeičiamu.

Kuzminskas eilinį kartą klijuojamas „psichologinių problemų“ etiketėmis, bet šįkart nevertėtų to daryti.

Kiek Kuzminskas važiuodavo į rinktinę, tiek jo vasaros būdavo tokios pat – įspūdinga forma draugiškuose mačuose ir visiškas pasimetimas čempionatuose. Šiemet viskas kitaip.

Šiemet Kuzminskas blankus jau pasirengimo cikle. Gali būti, kad formos kilimo Kuzminskas neforsuoja sąmoningai, kad piką pasiektų rugsėjį.

Su juo apie tai kalbėjome pasirengimo pradžioje. „Noriu, kad šiemet viskas būtų kitaip – kad gerą žaidimą rodyčiau čempionate, o ne draugiškose rungtynėse“, – sakė Kuzminskas, ko gero puikiai išmokęs ankstesnių vasarų pamokas.

Individualiame sporte planuoti formos piką yra įprastas dalykas. Kuzminskas jau nebėra jauniklis, ir sukaupta patirtis jam jau leidžia kontroliuoti tokius dalykus.

Beveik neabejoju, kad Kuzminskas Europos čempionate žais žymiai geriau nei dabar.

 

Seibutis turėtų tapti lyderiu

Ir vis dėlto: nors dauguma tik ieško savojo žaidimo, vienas iš senbuvių, panašu, jau yra puikios formos ir gali imti lyderio arba antro lyderio vaidmens, jei pirmuoju laikome Valančiūną, kol kiti tūno šešėly.

Seibutis. Savo žaidimu sufleruoja, kad pasirengęs imti daugiau iniciatyvos ir galėtų būti antru svarbiausiu puolimo žaidėju po Valančiūnu, nors ir nėra tas žmogus, aplink kurį Kazlauskas statyto puolimą.

Matome Seibutį sėkmingai besiveržiantį, įkirtinėjantį ir gaunantį kamuolį, bet dar beveik nematome firminių jo metimų iš vidutinio nuotolio, kas dar paįvairintų kol kas gana stagnatišką komandos puolimą.

Pagal dabartinę formą Seibutis turėtų būti nuolatine, o ne blyksinčia grėsme puolime, jei tik Kazlauskas nepabijotų jam užkrauti daugiau atsakomybės.

 

Kazlausko schemos vėl erzins, net jei suveiks

Deja vu. Nepaisant to, kad 2013 metų Europos čempionate rinktinė nukeliavo iki sidabro, Kazlauskas kone visą turnyrą buvo kritikuojamas dėl klampaus, akiai nepatrauklaus ar net nekokybiško krepšinio.

Senas taktikas neva nespėja šiuolaikinio krepšinio tendencijomis.

Keli pralaimėjimai draugiškame cikle ir strėlės vėl sukasi į Kazlauskas. Pralaimėti – nieko blogo, tačiau žaisti taip, kad nesukrapštytum nė 60 taškų – sirgalius tai pradeda erzinti.

Kazlauskas, kaip jam įprasta, žaidimą bando įvilkti į taktinių schemų raizgalynę. Tai gali tapti sėkmės receptu, net jei stebėti tokį žaidimą kainuoja nervų ląsteles, tačiau bent kol kas mechanizmai neveikia.

Atrodė netikėta, kad rinktinė tiesiog įspūdingai sužaidė pirmąsias draugiškas rungtynes su australais. Varžovas buvo rimtas, forma komandos turėjo būti ne kokia – juk pasirengimas tik buvo prasidėjęs.

Bet puolime rinktinė žaidė pakankamai galingai. Kodėl? Nes tuomet žaidėjų veiksmų nekaustė schemos, daugiau improvizavo ir dažniau rinko lengvus taškus.

Net jei atsilieka, ką ypač matėme mače su kroatais, rinktinė toliau žaidžia lėtą pozicinį krepšinį, nors turint minus keliolika, logika reikalauja greitinti žaidimą ir rinktis spontaniškesnius sprendimus.

 

Kita vertus, gal jau metas priprasti – improvizacinis krepšinis kertasi su Kazlausko žaidimo filosofija, ir ko gero telieka sukandus dantis laukti, kol schemos pradės veikti.