Lietuva 74, Belgija 76: septyni svarbiausi rungtynių akcentai


Jonas Valančiūnas buvo tiesiog nuostabus mače su belgais (25 tšk., 12 kam.), tačiau rungtynes lietuviai apmaudžiai pralaimėjo. Štai septyni svarbiausi šių rungtynių akcentai:

 

 

Teisėjų klaida – ne pasiteisinimas

 

Mattas Lojeski, panašu, pergalingą metimą atliko ne laiku. Teisėjai suklydo, ir ką? Futbole teisėjų klaidos nulemia ir čempionų titulus. Tampa legendinėmis istorijomis. Lietuviai dvejose iš trijų čempionato rungtynių suteikė varžovams šansą išplėšti pergalę paskutinėmis sekundėmis, todėl išvadas turėtų daryti patys, o ne reikalauti, kad jas darytų FIBA. Banalu, bet reikia žaisti taip, kad tokių paskutinės sekundės dilemų nebekiltų. Ypač kai žaidi TOKIOJE grupėje.

  

Mažylio Bosco faktorius išmušė Kalnietį iš vėžių

 

Pats Lionelis Bosco pelnė tik 2 taškus, tačiau šio 175 cm ūgio mažylio pasirodymas aikštelėje visiškai paralyžiavo aukštai kamuolį mėgstančio varytis, 20 cm aukštesnio Manto Kalniečio veiksmus.

 

Kalnietis atliko net 13 rezultatyvių perdavimų, pagerindamas Milošui Teodosičiui priklausiusį (12) Europos čempionatų rekordą – už ką lietuvių įžaidėjas turėtų padėkoti viską iš po krepšio vertusiam Jonui Valančiūnui, tačiau pačiam aštrinti žaidimą prieš įsikibusį belgų mažylį sekėsi sunkiai. Bosco išmušė Kalnietį iš vėžių, ir taktinės kovos prasme tai buvo taškas Eddy Casteelso naudai. Puikus taškas, nepaisant to, kad viename epizode Kalnietis sėkmingai „pacentravo“ prieš Bosco.

 

Kalniečio „sprendimas“ – į vaikų krepšinio vadovėlius

 

Apie Manto Kalniečio paskutinės atakos sprendimą daug pasakė ir Jonas Kazlauskas, ir įsiutę sirgaliai. Kalniečiui tame epizode pavyko atsilaisvinti nuo varžovo, ir lietuvių įžaidėjui ko gero pasirodė logiška pasinaudoti proga ir paleisti tritaškį. Galbūt ir būtų logiška, jei tai būtų buvusi eilinė ataka.

 

Taip, Kalnietis per anksti išmetė kamuolį, vietoj 2 sekundžių varžovams palikdamas 4-ias. „Kalnietis neturėjo teisės mesti likus 5 sekundėms“, - aiškino Kazlauskas.

 

Tačiau mesti tritaškį tokioje situacijoje apskritai yra rizikingas dalykas. Nepataikysi – didelė tikimybė, kad kamuolys atšoks toli ir varžovai gaus puikią progą greitam išpuoliui. Kas ir nutiko. Mesi iš arčiau – tikėtina, kad kamuolys nukris aukštaūgiams ant galvų ir laikas tiesiog sudegtų, kol šie grumtųsi.

 

Jau nekalbant apie retorinį klausimą, kurį daugelis taip pat iškėlė: kodėl visas rungtynes beveik šimtaprocentiniu efektyvumu baudos aikštelėje žaidusiam Valančiūnui lemiamu momentu kamuolys nebuvo įmestas?

 

Neabejoju, kad šį Kalniečio epizodą vaikų krepšinio treneriai įsidės į vadovėlius, kaip pavyzdį, ko nereikia daryti tokiose situacijose. Žinoma, būtų pataikęs, Kalnietį vadintume didvyriu ir epizodo net neanalizuotume.

 

Lekavičius lemiamais momentais taip pat nekelia pasitikėjimo

 

Lukas Lekavičius epizoduose sužiba it tikras šio čempionato atradimas, ir sirgalių už tai yra mėgstamas. Tačiau nevykę jaunojo įžaidėjo sprendimai paskutinėmis mačų su Ukraina ir Belgija sekundėmis vos nekainavo arba kainavo Lietuvos rinktinei pakankamai daug.

 

Mače su Ukraina Lietuva, turėdama vieno taško persvarą, pradėjo rengti paskutinę savo ataką likus 28 sekundėms. Po klaidų virtinės Kalnietis buvo pasodintas ant suolo, todėl kamuolys buvo Lekavičiaus rankose. Nesugebėjęs suorganizuoti racionalios atakos (perlaikė kamuolį ir palindęs po krepšiu galiausiai jį atidavė nepatogioje padėtyje buvusiam Jankūnui), Lekavičius suteikė Ukrainai šansą išsigelbėti, kuriuo, laimei, varžovai nepasinaudojo.

 

Iki mačo su belgais pabaigos likus 40-50 sek. Lekavičius pabandė tapti didvyriu, nurūkdamas į priekį, nors buvo akivaizdu, kad greita ataka jau užgesusi ir belgų aukštaūgiai jau užsiėmę pozicijas baudos aikštelėje. Perskubėjęs Lekavičius „įlipo į medį“ ir atidavė kamuolį belgams. Jis dalyvavo ir tame epizode, kai likus 2 minutėms po Lojeski tritaškio nesugebėjome išsimesti kamuolio ir Axelis Harvelle dar vienu tolimu metimu panaikino lietuvių ką tik turėtą 6 taškų persvarą.

 

Tačiau paskutinėmis sekundėmis mače su belgais susimovė ir Kalnietis. Rungtynių su Ukraina pabaigoje Kalnietis taip pat pradėjo vaikiškai klysti. Tai perša mintį, kad lemiamais momentais Kazlauskas turėtų paieškoti trečio žmogaus, kuriam būtų galima patikėti kamuolį. Tokių situacijų patirties tiek klubiniame, tiek rinktinių krepšinyje turintis Renaldas Seibutis atrodo tinkamiausia kandidatūra.

 

 

Jankūnas ir Sabonis kaip aukštaūgių tandemas

 

Valančiūnas draskė belgų gynybą kaip tik norėjo, bet tai atvejais, kai rinktinės lyderis ilsėdavosi, į aikštę buvo metamas ne Robertas Javtokas ar Antanas Kavaliauskas, o Domantas Sabonis. Būtent tada, kai priekyje žaidė Sabonio ir Pauliaus Jankūno tandemas, lietuviai įgijo didžiausią persvarą. Sabonis pelnė du su pražanga, netrukus pridėjo dar 4 taškus, Jankūnas pataikė tritaškį ir lietuviai nutolo 30:17.

 

Sabonis iš viso pelnė 10 taškų, nors jam tai tik antros oficialios rungtynės rinktinėje. Iš šios rinktinės tik Jankūnui buvo pavykę jau antrose rungtynėse pasiekti dviženklę taškų ribą. Palyginimui: Jonas Mačiulis pirmą kartą dviženklį taškų skaičių surinko tik 16-tose rungtynėse. Kalnietis 10 taškų ribą pirmąkart peržengė septintose rungtynėse, Javtokas – ketvirtose, Seibutis ir Kuzminskas – penktose, Valančiūnas – trečiose. Kavaliauskas rinktinėje dar nė karto nepelnė 10 arba daugiau taškų.

 

Gynybos specialistas Mačiulis pasiėmė laisvadienį

 

Jonas Mačiulis ko gero yra geriausiai besiginantis žaidėjas Lietuvos rinktinėje, tačiau belgų amerikietis Mattas Lojeski, žaidžiantis Pirėjo Olympiakos klube, maudė lietuvį kaip tik norėjo. Net ir „centruodamas“ Mačiulį lengvai apžaisdavo, nors lengviesiems kraštams taip laimėti mikrodvikovas prieš Mačiulį nebūna paprasta.

 

Mačiulis buvo pirmas žmogus, kurį pasodino ant suolo Kazlauskas, nors mače su latviais būtent Mačiulis iš starto žaidėjų buvo pakeistas paskutinis. Trečiajame kėlinyje, po to, kai Lojeski pelnė 4 taškus iš eilės, Mačiulis vėl sėdo ant suolo, aikštelėje nepraleidęs nė 2 minučių.

 

Juoda diena? Kazlauskas, paklaustas, kaip vertina Mačiulio gynybą prieš Lojeskį, gana išraiškingai atrėžė: „Labai blogai!“. Dauguma priekaištų dėl atsainumo, atsipalaidavimo, nenusiteikimo, kuriuos Kazlauskas išsakė po rungtynių, ko gero taip pat buvo skirti Mačiuliui.

 

Kazlausko kaltų paieškos – tik tarp žaidėjų 

 

Kazlauskas vienas iš retų trenerių, kuris nevengia tiesiai šviesiai išdėstyti, ką blogai padarė vienas ar kitas žaidėjas. Ir tai gerai. Geriau nei klausytis abstrakčių diplomatinių samprotavimų, daugiau kažką nutylinčių nei pasakančių. Tačiau tai, kad Kazlauskas NIEKAD neprisiima kaltės ir neįžvelgia savo klaidų, šiek tiek glumina. Netgi žaidėjų nusiteikimas prieš rungtynes yra dalykas, kurį turi išspręsti trenerių štabas. Ypač kai su komanda dirbi ne pirmus metus.