5 dalykai, kuriuos sužinojome po pralaimėjimo Kroatijai


Nuo 2013 metų, kai Jonas Kazlauskas grįžo į Lietuvos rinktinės vyriausiojo trenerio postą, lietuviai pirmą kartą pralaimėjo namie žaistas draugiškas rungtynes. Taip nutrūko 23 pergalių serija.

Štai 5 dalykai, kuriuos sužinojome po mačo su Kroatija arba apskritai po turnyro Kaune, kurio nugalėtoja Lietuvos rinktinė vis dėlto tapo:

  

Gailius užsitikrino vietą rinktinėje

Individualią laisvę mėgstantis ir ne itin stiprus gynyboje Gailius galbūt nėra pats tinkamiausias žaidėjas Kazlausko schemoms, tačiau šiai rinktinei jis reikalingas.

Gailius tai įrodinėja net ir gavęs epizodines progas pasireikšti, ir tai labai svarbu: rinktinės smogiamasis penketas ar šešetas daugmaž aiškus, todėl į dvyliktuką pretenduojantys naujokai pirmiausia turi įrodyti, kad gali sėkmingai įsilieti nuo suolo. Gailius tai daro.

Jis yra tas žaidėjas, kuris individualiais veiksmais gali pagyvinti žaidimą, kai Kazlausko schemos ima strigti arba virtinei pagrindinių žaidėjų fatališkai ima nekristi. Ką matėme mače su kroatais.

Buvo abejojama, kokiame lygyje iš tiesų gali žaisti Gailius. Viena yra būti „Neptūno“ lyderiu Europos taurėje, kita – žaisti prieš ispanų ar prancūzų rinktines, kaip sakė Kazlauskas.

Tačiau Gailius nepasimetė ir įliejo gaivumo mače su kroatais, kurie talento gausa Europos čempionate nusileis vos kelioms komandoms ir pelnytai taikysis į medalius.

Ne viskas pavyko, bet niekas ir nesitiki iš jo lyderio vaidmens.

Sunku nuspėti, ką mąsto Kazlauskas ir trenerių štabas, bet aš sakyčiau – Gailius jau užsitikrino vietą dvyliktuke kaip atsarginis ginklas.

 

Lekavičius svarbiausių rungtynių išbandymo neišlaikė

Liaupsintas Lekavičius mače su Kroatija, kuri neabejotinai buvo kol kas rimčiausia varžovė pasirengimo cikle, buvo visiškai pasimetęs.

Per 12 minučių nepelnė nė taško, neatliko nė vieno rezultatyvaus perdavimo, bet suklydo 4 kartus.

Janavičius atrodė žymiai brandžiau. Tai indikatorius? Ne, jei tai nesikartos.

Kazlauskas ne kartą minėjo, kad blykstelėjimai prieš sąlyginai silpnesnius varžovus nieko nereiškia, bet prieš kroatus blankiai žaidė beveik visi, o Europos čempionato grupėje nė vienas varžovas nebus kroatų kalibro. Išbandymo Lekavičius neišlaikė, bet pozicijų neprarado.

 

Valančiūnas vienintelis iš aukštaūgių gali žaisti vienas prieš vieną

Net jei ir šaipomasi iš ganėtinai, kaip NBA žaidėjui, skurdaus Valančiūno žaidimo vienas prieš vieną arsenalo, panašu, kad jis vienintelis šioje rinktinėje, kai nėra Kleizos ir Motiejūno, galintis tai daryti.

Jankūno, jau rašiau – bent pasirengimo cikle kone visi bandymai žaisti vienas prieš vieną sėkmingai stabdomi. Žalgirio veteranas varžovams pernelyg nuspėjamas.

Rezultatyviai Jankūnas žaidžia tik maitinamas kamuoliais arba atakuodamas toliau nuo krepšio.

Tai gali keistis, nes formaliai Jankūnas mėgsta ir moka žaisti su kamuoliu baudos aikštelės prieigose, tačiau pasirengimo cikle Jankūnas šioje stichijoje neblizga.

Kavaliauskas ir Javtokas? Abu gali su kamuoliu prasibrauti link krepšio, bet taip pat yra priklausomi nuo perdavimų ir taškus dažniausiai renka, kai kamuolys padedamas ant lėkštutės.

Gudaitis? Per mažai patyręs ir kol kas nepakankamai gudrus.

Sabonis? Dar trūksta fizinės jėgos, kad sėkmingai „postintų“ suaugusiųjų krepšinyje, nors gali apibėgti tiesioginį oponentą, jei išpuolį pradeda iš distancijos. Tai matėme ir mače su kroatais.

Aukštaūgių, negalinčių intensyviai žaisti vienas prieš vieną, trūkumas – didelis minusas ganėtinai silpną įžaidėjų grandį turinčiai rinktinei. Ypač tokiai, kuri taikosi į medalius.

Kritikuojame įžaidėjus arba keikiamės, kad jų neturime, bet tai, kad nėra individualiai užtikrintai žaidžiančių aukštaūgių, tik dar didesnę naštą užkrauna mažiesiems.

 

Milaknio svarba auga

Kalnietis gali pataikyti iš toli. Kuzminskas gali pataikyti iš toli. Seibutis, Mačiulis taip pat. Bet kai nekrenta nė vienam – visų akys krypsta į Milaknį.

Mače su makedonais per pirmus du kėlinius lietuviai prametė visus septynis tritaškius, į kroatų krepšį iki pertraukos įsūdė vos vieną tolimą metimą.

Milaknis vienintelis šioje rinktinėje, kurio pirma ir pagrindinė užduotis – laidyti tritaškius. Kai komandos žaidimas stringa perimetro zonoje, šio gynėjo svarba tik auga.

Milaknis gali atlikti visiškai epizodinį vaidmenį, kai paminėti keturi žaidžia pagal savo galimybes. Bet jei nekrenta nė vienam, kaip nutiko mače su kroatais, Milaknis tampa nepaprastai svarbiu.

Jis yra tas žmogus, iš kurio labiausiai tikimasi nutraukti sausų metimų seriją. Kita opcija – Gailius arba Juškevičius, bet pastarasis į čempionatą ko gero nevyks.

 

Kalniečio forma ragina nukrauti nuo jo atsakomybės naštą

Kalniečio sugrįžimas šią vasarą davė itin teigiamą impulsą. Visi lyg ir suprato, kad be krepšinio beveik visą sezoną praleidusiam įžaidėjui reikės laiko pajusti žaidimo skonį.

Tačiau vaidmens Kalniečiui nemažino.

Kazlauskas pripažino, kad mače su kroatais suteikė pagrindiniam įžaidėjui visišką laisvę. Būtent tam, kad dar labiau pajustų žaidimo skonį.

Tai komandai kainavo rungtynių pradžią – Kalniečio klaidos ir netikslūs, kartais labai netikslūs metimai atjungė vieną puolimo pavarą po kitos, ir klaikiai startavę lietuviai beviltiškai atsiliko.

Taip, nesužaidė ir kiti, bet Kalniečio rankose daugiausia rinktinės puolimo gijų. Ar verta jų Kalniečio rankose tiek palikti, jei šis žaidėjas labai toli nuo savo optimalios formos?

Niekas nekaltina Kalniečio. Jam nėra lengva ir bet kokiu atveju jis labai reikalingas rinktinei. Tačiau atsakomybės našta, kurią norėjome uždėti sugrįžusiam Kalniečiui, matyt, per didelė.

Kalnietis prašo žurnalistų nebeklausinėti apie jo formą – pats viską supranta ir stengiasi tai pakeisti.

Laiko dar šiek tiek yra, juolab, kad šimtaprocentinio Kalniečio galbūt prireiks tik atkrintamųjų etape, tačiau toks Kalnietis, kokį matome dabar, nėra pajėgus tempti vežimo paskui save.