10 priežasčių, kodėl buvo verta pamatyti Bushido Hero's


Lapkričio vidury sostinės Siemens arena tradiciškai tampa kovos menų gerbėjų traukos centru. Lietuvos bušido federacijos organizuotas „Hero's 2014“ neatleido akseleratoriaus ir vėl sutraukė apie 6000 žiūrovų.

Štai 10 priežasčių, kodėl buvo verta pamatyti šią mišrių kovos menų fiestą:

 

1. Paskutinė Kęstučio Smirnovo kova

37-erių Kęstutis Smirnovas kopė į ringą dar tuomet, kai bušido Lietuvoje tik užgimė. Jis vienas pradininkų ir šiame sporte –tikra legenda. Išvakarėse pareiškęs, kad akistata su norvegu Ingaru Storsve bus paskutinė jo karjeros kova, suteikė tiesiog būtiną priežastį atvykti į areną.

Smirnovas atsisveikino arenoje, kurioje vienu metu buvo ko gero nekenčiamiausias kovotojas – kovų parteryje genijus iš Šakių atvykdavo į sostinę ir vieną po kito guldydavo vietinės publikos numylėtinius, pradedant Tadeušu Cholodinskiu, baigiant Valentinu Golubovskiu. Šįkart publika šakiečiui plojo, nepaisant to, kad net ir lygiosios neatrodė įtikinantis rezultatas.

 

 

2. Remyga superžvaigždė

Kelinta Remygai tai buvo sugrįžimo kova? Jis vis sugrįžta ir sugrįžta. Galbūt po pergalės prieš Juaną Martinezą Remigijus Morkevičius vėl kuriam laikui dings iš kovų pasaulio, į dienos šviesą išlįsdamas išsišokimais socialiniuose tinkluose ar žiniasklaidos priminimais apie kriminalinę praeitį, tačiau Siemens arenoje nepaisant visko – jis vis dar ryškiausia žvaigždė.

Itin gražiai apie Remygą po turnyro atsiliepė Sergejus Maslobojevas: „Sporte, o ne gyvenime jis kažkada buvo mano idealas. Tuomet, kai pirmą kartą paėmiau bokso pirštines, Remyga buvo super žvaigždė. Jis iki šiol yra mūsų sporto legenda. Kas vyksta kažkur kitur – manęs nedomina. Sporte jis buvo vienas pirmųjų, kuris parodė šį sportą žmonėms ir jį populiarino. Už tai jam didelis ačiū“.

Nei paties Maslobojevo, nei Baryso ar Smirnovo publika šeštadienio vakarą nesutiko taip, kaip sutiko Remygą. Drebančiose rankose iškelti „iPhone'ai“, sujudimas tribūnose, masinis noras prieiti arčiau scenos ir garsiausios ovacijos – tarsi visą areną būtų perbėgę malonūs šiurpuliai. Kad ir kaip retai kovotų, panašu, Remygos gerbėjų armija tik didėja.

Savo geriausiais laikais Morkevičius taip ir dar įspūdingiaus susidorodavo su ryškiausiomis japonų žvaigždėmis. Bet „sugrįžimo kovai“ užteko ir pergalės prieš Martinezą.

 

 

 

3. Japonai ringe ir už ringo

Niekas taip teatralizuotai neina į ringą kaip japonai. Mini spektaklis, kuriam, kaip ir kovai, reikia pasiruošti. Net jei mums tai atrodo svetima, nepriimtina ar net kvaila, progą tai išvysti turime retai – tik tuomet, kai į turnyrą atvažiuoja japonai.

Galiausiai žavi ir tai: kad ir kaip idiotiškai atrodytų jų prisistatymas, ringe japonai visuomet demonstruoja pavyzdinę techniką, ištvermę ir niekad nebūna lengvi varžovai. Šįkart tuo įsitikino ir Ignas Barysas, ir Karolis Buslys. Tai ne egzotika, tai tikrasis ryšys su kovos menu, todėl japonų dalyvavimas turnyrą visuomet pakelia į aukštesnį lygį.

 

4. Šokėjos & Naujos Pupytės

Bušido Hero's be go-go šokėjų? Neįsivaizduojama. Net jei ne dėl to vyrai perka bilietus, pertraukėlių metu akių nuo scenos neatitraukia daugelis. Moterys, beje, taip pat. Monika Šalčiūtė ir Mis Lietuva 2014 dalyvė Karolina Ignatavičiūtė taip pat yra šokusios Hero's turnyruose, tad kažkam tramplinu į šlovę čia tampa ne tik ringas, bet ir šokių scena. Naujos Pupytės su visais savo privalumais renginio taip pat nesugadino, net jei ir nesate didelis jų gerbėjas.

 

 

5. Here comes Monika Šalčiūtė!

Monika Šalčiūtė... Ji, žinoma, ir vėl buvo čia! Šįkart ne kaip go-go šokėja. Gražiausia Lietuvos moterimi kažkada save titulavusi Šalčiūtė buvo paaukštinta“ iki ringo mergaitės. Ringo mergaitės užduotis yra pranešti raundo numerį ir kartu kovotojais pozuoti fotografams. Beje, ši užduotis šįkart buvo patikėta ne tik Šalčiūtei, bet ir daugkartinei Lietuvos sportinės aerobikos čempionei Ignei Vinciūnaitei.

 

Monika Šalčiūtė, Tadas Jonkus ir Ignė Vinciūnaitė

 

6. TV transliacija padidino renginio kokybę

Turnyrą tiesiogiai transliavo FightBoxTV. Didelis pliusas. Ne tik dėl to, kad transliaciją galėjo stebėti žmonės 120 šalių. Būtent dėl to, kad vyko tiesioginė transliacija, renginys buvo labai kompaktiškas, neištemptas, beveik preciziškai sustyguotas.

Be abejo, LBF turi milžinišką tokių renginių organizavimo patirtį, tad ko gero ir taip viską būtų padarę be didesnių priekaištų, tačiau tiesioginė TV transliacija privertė dar labiau pasitempti ir prisidėjo prie to, kad renginys neprailgtų. Jau nekalbant apie tai, kad į kamerų akiratį patekę pirmųjų eilių žiūrovai pagyvino atmosferą savo emocijomis, linkėjimais mamai ar o, mane rodo per teliką!“. Bravo.

 

7. Ignas Barysas tampa šoumenu

Ignas Barysas savo charizma sirgalius pakerėjo vos tik įžengęs į didįjį ringą, kai jam tebuvo vos 17-ika. Nuoširdus, paperkantis ir tuo pačiu – nebijantis patraukti dėmesį. Tiesą sakant, jis juo tiesiog mėgaujasi, ir tai jam pelno papildomų „karmos taškų“. „Per svėrimą Ignas Barysas vos nesukėlė muštynių“, – rašė žiniasklaida po to, kai Ignas surėmė galvą su savo varžovu Date Kazuki ir po kelių sekundžių jį stumtelėjo.

Jau kovos metu, kai Kazuki pagriebęs lietuvio koją bandė atlikti skausmingą veiksmą, Barysas iškėlė du pirštus į viršų ir pozuodamas fotografams išsišiepė. Žinoma, jis žinojo, kad skaičiuojamos paskutinės raundo sekundės ir kad japonas jau nespės nieko padaryti. Bet vis tiek – tikras šoumenas! Tarp santūrių Lietuvos kovotojų tai gana reta.

 

8. Tadas Jonkus yra karjeros pike

Tadas Jonkus galbūt nėra toks charizmatiškas kaip Ignas Barysas, o ar toks populiarus kaip Sergejus Maslobojevas, tačiau šis klaipėdietis pastaraisiais metais demonstruoja neįtikėtina sportinę formą, ir neabejotinai yra pačiame karjeros pike. Ir tai, kad būtent jis, o ne Barysas, Morkevičius ar Smirnovas, kovojo priešpaskutinėje vakaro dvikovoje, puikiai tai atspindi.

Šiuo metu tiesiog negalima praleisti nė vienos kovos, kurioje kovoja Jonkus, nes kokybiškas reginys garantuotas. Šeštadienį jis rezultatu 2:1 įveikė olandą Jordaną Pikeur, ir šis, priešingai nei tėvynainis Mathias Ibbsa, negalėjo turėti jokių priekaištų teisėjams.

 

 

9. Sergejus Maslobojevas LBF turnyre? Jep!

Niekam ne paslaptis, kad Sergejaus Maslobojevo ir Bušido federacijos santykiai pastaraisiais metais buvo įtempti. Po keleto viešų klaipėdiečio pasisakymų atrodė, kad Kuvalda ilgam ar net visam laikui paliko LBF ringą. Laimei, ne.

Grįžo ir kovėsi pagrindinėje vakaro kovoje. Prieš moldavą Pavelą Voroniną laimėjo nokautu ir dar kartą patvirtino, kad šiuo metu ko gero yra stipriausias stovėsenos kovotojas Lietuvoje.

Po turnyro Maslobojevas diplomatiškai kalbėjo apie tai, kad būtina kartu dirbti stiprinant Lietuvos MMA mokyklą, ir išreiškė norą toliau bendradarbiauti su LBF. Mums tai, žinoma, gera žinia.

 

10. Žiūrovų kultūra ir supratingumas

Tie, kas Bušido federacijos renginiuose lankosi metai iš metų privalo pastebėti, kaip keičiasi žiūrovų kultūra. Į gerąją pusę. Anksčiau retą tribūnose pamatysi ne su išeiginiu treningu, ir kone visą renginį turėdavai klausytis necenzūrinių, dažniausiai rusiškų ir net rasistinių (varžovams skirtų) šūksnių, iš kurių pusė tribūnų leipdavo juoku. Jau nekalbant apie dar ankstesnius laikus, kai nepatenkinti kokio vietinio kovotojo pralaimėjimu būrys narsuolių patraukdavo į užkulisius, kad patys „pamokytų“ nugalėtoją.

Dabar, blogiausiu atveju, išgirsi ironišką „Žudyk jį!, o dominavusį rusišką leksikoną jau užgožia Lietuva! Lietuva! arba tiesiog raginimai smūgiuoti kojomis, į korpusą ar dar kažkaip...

Ir dar ne viskas. Užsienio kovotojai, kurie, sakykime, lieka nuskriausti teisėjų, palydimi plojimais. Olandas Mathias Ibbsa po (ne)pelnyto pralaimėjimo Karoliui Liukaičiuiėjo nuleidęs galvą ir visiškai nesitikėjo, kad žiūrovai, pro kuriuos jis liūdnas žigsniavo, atsistos ir paplos jam. Kiek sutrikęs Mathias atsakė tuo pačiu. Tai buvo gražu.